Astronomijos Wiki
Register
Advertisement

Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo Saulės (afelyje) – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Dėl Žemės susiplojimo per ašigalius ir netolygaus masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas. Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė susideda iš koncentrinių geosferų: atmosferos, hidrosferos ir kelių kietųjų geosferų. Atmosfera susideda iš mol. azoto (78.08% tūrio), mol. deguonies (20.95%), argono (0.93%), vandens garų (0.1–3%), anglies dioksido (0.03%) ir kitų dujų. Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto. Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės prigimties gra nitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai, aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria Mochorovičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35–70 km, po vandenynais 6–10 km gylyje. Po pluta yra mantija, kurioje skiriami trys sluoksniai – viršutinė mantija (metalų oksidai, silikatai, aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria Mochorovičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35–70 km, po vandenynais 6–10 km gylyje. Po pluta yra mantija, kurioje skiriami trys sluoksniai – viršutinė mantija (astenosfera) iki 400 km gylio, vidurinė mantija (mezosfera) iki 650 km gylio ir žemutinė mantija iki 2700 km gylio. Pluta ir viršutinė mantija sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Mantija susideda iš olivino ir pirokseno.


Žemė
The Blue Marble
Orbitos charakteristikos
Vid. atstumas
nuo Saulės
149 597 887 km
1 av
Perihelis 147 098 074 km
Afelis 152 097 701 km
Ekscentricitetas 0,016 710 219
Apskriejimo periodas 365,256 366 d.
Sinoidinis periodas nėra
Greitis orbitoje, km/s
min
vid
max
29,291
29,783
30,287
Fizinės charakteristikos
Pusiaujo skersmuo 12 756,274 km
Paviršiaus plotas 510 065 600 kv.km
Tūris 1,083 207 3×1012 kub.km
Masė 5,9742×1024 kg
Vidutinis tankis 5,5153 g/cm³
Laivojo kritimo pagreitis 9,7801 m/s²
Pabėgimo greitis 11,186 m/s
Apsisukimo apie ašį periodas 23 val. 56 min. 2,4 sek.
Sukimosi greitis 0,465 km/s
Pusiaujo posvyris į orbitos plokštumą 23,439 281 °
Paviršiaus temperatūra, K
min
vid
max
185
287
331
Palydovų skaičius 1
Atmosferos charakteristikos
Atmosferos slėgis, MPa 0,14
Atmosferos tankis
Azotas 78,084%
Deguonis 20,496%
Argonas 0,934%
Anglies dioksidas 0,0381%
Neonas 0,001818%
Helis 0,000524%
Metanas 0,0001745%
Kriptonas 0,00014%
Vandenilis 0,000055%
Vandens garai apie 1%
(dažnai kinta)

ŽemėSaulės sistemos planeta. Pagal atstumą Žemė yra trečia nuo Saulės, penkta pagal masę. Žemės amžius yra apie 4,57 milijardai metų.

Žemės forma ir dydis

[[Vaizdas:Earth and Moon from Mars PIA04531.jpg|thumb|left|230px|Žemės ir Mėnulio vaizdas, nufotografuotas iš Marso planetos aplinkos, iš automatinio zondo Mars Global Surveyor]] Jūros ir vandenynai sudaro apie 71% viso Žemės paviršiaus, o sausuma užima 29%. Sausumos paviršiuje yra nelygumų – kalnų, daubų ir panašiai, tačiau net didžiausi kalnai bei vandenyne giliausios įdubos, palyginus su visos Žemės dydžiu, yra labai maži. Dėl to bendra Žemės forma priimta laikyti tą, kurią sudaro ramus jūrų ir vandenynų paviršius, tariamai pratęstas per žemynus. Toks paviršius vadinamas lygio paviršiumi. Tyrimais nustatyta, kad teorinis Žemės paviršius yra elipsoidas, t. y. figūra, kuri gaunama sukant elipsę apie jos mažąją ašį.

  • Žemės elipsoido spindulys, einantis nuo centro link pusiaujo – 6 378 245 m.
  • Žemės elipsoido spindulys, einantis nuo centro link ašigalių – 6 356 863 m.

[[Vaizdas:PaleBlueDot.jpg|thumb|left|200px|Žemės vaizdas nuofotografuotas iš kosminio zondo Voyager 1, esančio už 6 milijardų km nuo Žemės]] Taigi, gaunama, kad Žemės elipsoidas – ties ašigaliais suplotas rutulys. Dydis, apibūdinantis šį suplojimą vadinamas žemės suplokštėjimu ir yra lygus (0,00335). Tokių parametrų elipsoidas yra vadinamas Krasovskio elipsoidu. Kartais tokia figūra vadinama geoidu.

Nedidelis elipsoido suplokštėjimas, kaip Krasovskio elipsoido, rodo, jog matematinė Žemės forma labai mažai tesiskiria nuo rutulio. Tada tokio, iš elipsoido elementų apskaičiuoto, rutulio spindulys yra 6 371 100 m. [[Vaizdas:Terrestrial planet size comparisons.jpg|thumb|left|300px|Planetų palyginamasis dydis: Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas

Žemės atmosfera

Žemės atmosferos tankis jūros lygyje yra apie 2,55×1019 molekulių viename kubiniame centimetre, arba 1,22×10-3 g/cm³. Ji susideda iš molekulinio azoto, molekulinio deguonies, dar yra argono, vandens garų, anglies dioksido ir kitų dujų. Žemės atmosfera vertikalia kryptimi skirstoma į šiuos sluoksnius: troposferą, stratosferą, jonosferą ir egzosferą.


  • Troposfera yra tankiausias atmosferos sluoksnis, sudarantis 4/5 visos atmosferos masės, ir tęsiasi nuo paviršiaus iki 12-18 km aukščio. Jame kaupiasi beveik visi atmosferos vandens garai ir dulkės, todėl čia susidaro debesys ir vyksta kiti meteorologiniai reiškiniai.
  • Stratosfera yra virš troposferos ir tęsiasi iki 50-55 km. Joje yra ozono (O3) sluoksnis, saugantis Žemės paviršių nuo ultravioletinių spindulių. Didžiausia ozono koncentracija yra 20-25 km aukštyje.
  • Jonosfera nuo stratosferos tęsiasi iki 500 km aukščio. Joje dujų atomus jonizuoja Saulės ultravioletiniai bei Rentgeno spinduliai ir dalelių srautas (Saulės vėjas), o kinetinė dujų temperatūra labai didelė – siekia 1700 K. Jonosferoje susidaro šiaurės ir pietų pašvaistės ir žybsi į atmosferą įlėkę meteorai. Jonosfera atspindi ilgesnes negu 15 m radijo bangas, todėl įgalina naudotis tolimu radijo ryšiu.
  • Egzosfera yra išorinis labai mažo tankio sluoksnis. Virš jos prasideda tarpplanetinė erdvė.

Žemės sandara

left Kietas išorinis Žemės sluoksnis vadinamas pluta, kurią sudaro sustingusios lavos produktai — granitai ir bazaltai. Po pluta yra Žemės mantija, susidedanti iš olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų). Po žemynais mantija prasideda 35-70 km gylyje, o po vandenynais — 6-10 km gylyje. Mantijos storis apie 2900 km. Po ja yra 2200 km storio skystas sluoksnis, vadinamas išorinis branduolys, kurio viduje glūdi 1250 km spindulio kietas vidinis branduolys. Jį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša. Žemės centre temperatūra siekia maždaug 6000 K, o tankis 12-17 g/cm³.

Magnetinis laukas

thumb|100px|Žemės simbolis Žemė turi gana stiprų magnetinį lauką, kurio ašis pakrypusi į Žemės sukimosi ašį 11,5° kampu, bet ji pamažu keičiasi. Be to, magnetiniai šiaurės ir pietų poliai per paskutinį milijoną metų kelis kartus susikeitė vietomis.

Žemės paviršiaus ir magnetinio lauko ašies susikirtimo taškai vadinami geomagnetiniais poliais. Šiaurės magnetinis polius dabar yra šiaurės rytų Kanadoje, už 1600 km nuo geografinio šiaurės ašigalio. Magnetinio lauko indukcija geomagnetinio pusiaujo juostoje yra 3,1×10-5 T (teslų), prie geomagnetinių polių — 6,2×10-5 T. Magnetinis laukas susidaro laidžiame elektrai išoriniame Žemės branduolyje dėl Žemės sukimosi apie ašį ir skystų masių konvekcinio judėjimo aukštyn ir žemyn. Magnetinis laukas maždaug 1000 km aukštyje sąveikauja su tarpplanetiniais dalelių srautais, sudarydamas magnetosferą. Į Saulę atgręžtoje Žemės pusėje magnetosfera tęsiasi iki 60 000 — 70 000 km nuo paviršiaus, o priešingoje jos pusėje susidaro daugiau kaip 5 mln. km ilgio magnetosferos uodega. Žemės magnetosferos „pagrobtos“ Saulės vėjo dalelės sudaro dvi radiacijos juostas: vidinę (2400—5600 km aukštyje) ir išorinę (12 000—20 000 km aukštyje). Virš Žemės magnetinių polių radiacijos juostų nėra.


Saulės sistemos objektai
Solar system
SaulėMerkurijusVeneraŽemėMarsasJupiterisSaturnasUranasNeptūnas
MėnulisNykštukinės planetosKometosAsteroidai

Kategorija:Saulės sistemos objektai

Advertisement