Erelio ūkas

thumb|250px|Erelio ūko molekuliniai debesys Erelio ūkas – emisinis dujų ir dulkių ūkas Gyvatės žvaigždyne apie padrikąjį žvaigždžių spiečių M16, IC kataloge jo numeris yra 4703. Erelio ūką 1764 m. atrado Šarlis Mesjė. Pirmasis ūką nufotografavo Edvardas Emersonas Barnardas.

Forma

Erelio ūkas savo forma primena sklendžiantį paukštį. Šviesios centrinės Erelio ūko dalies fone matyti stulpo formos tamsūs molekuliniai debesys. Erelio ūkas – jauna (apie 8 mln. m.) aktyvios žvaigždėdaros ir jonizuotojo vandenilio (HII) sritis. Kampiniai matmenys ~35' x ~28', nuotolis nuo Saulės ~6500 l.y. dujų-dulkių stulpų ilgis yra apytiksliai 97 trilijonai kilometrų. Ryškiausia ūko žvaigždė yra +8.24m ryškio ir yra puikiai matoma pro žiūronus.

1995 metais Jeff Hester ir Paul Scowen, Hablo teleskopu padarytos nuotraukos daug paaiškino apie ūkuose vykstančius procesus. Turbūt žinomiausia nuotrauka buvo kūrimo stulpai, kurioje pavaizduotas didelis žvaigždėdaros regionas. Manoma, kad blyškios šviesios dėmelės stulpuose yra prožvaigždės, uždengtos tamsių dulkių ir dujų. Stulpų struktūra primena kur kas didesnį žvaigždėdaros regioną, nufotografuotą Spitzerio kosminiu teleskopu 2005 metais Kasiopėjos žvaigždyne, vadinamą Sielos ūku, arba kūrimo kalnais.
Rentgeno spinduliais darytų nuotraukų ir Hablo nuotraukų palyginimas parodė, kad Rentgeno šaltiniai (iš jaunų žvaigždžių) nesutampa su "stulpais", o yra išsibarstę aplink juos. Tai perša išvadą, kad pats žvaigždėdaros įkarštis įvyko maždaug prieš vieną milijoną metų, ir prožvaigždės dar nėra pakankamai karštos, kad skleistų rentgeno spindulius. 2007 metų pradžioje mokslininkai Spitzerio teleskopu nustatė, kad Stulpai prieš maždaug 6000 metų buvo sunaikinti netolimos supernovos sprogime, tačiau sprogimo šviesa, dar nepasiekė Žemės, todėl naujos ūko formos nepamatysime dar maždaug tūkstantį metų Kategorija:Mesjė objektai Kategorija:Ūkai